Pornografija ir tylus spaudimas: kaip išmokstame preliudijos, kuri neveikia
Kalbant apie preliudiją šiuolaikiniame kontekste, neįmanoma apeiti vienos temos – pornografijos. Ne todėl, kad ji būtų „blogio šaltinis“ ar kažkas, ką reikėtų demonizuoti. O todėl, kad didžiajai daliai žmonių ji tapo pagrindiniu – o kartais ir vieninteliu – seksualinio mokymosi šaltiniu. Ne mokykla, ne atviri pokalbiai su partneriu, ne patirtis, o būtent vizualinis turinys, kuris pateikia labai konkretų sekso vaizdą.
Problema slypi ne tame, kad žmonės žiūri pornografiją. Problema – tame, ką jie iš jos perima kaip normą. Pornografijoje seksas beveik visada prasideda jau „paruoštame“ taške. Kūnai yra pasirengę, susijaudinimas – maksimalus, reakcijos – greitos ir intensyvios. Preliudija, jei ji apskritai egzistuoja, sutrumpinama iki kelių simbolinių akimirkų. Joje beveik nėra emocinio ryšio, tylos, neapibrėžtumo, sustojimų ar nejaukumo – tų elementų, kurie realiame gyvenime yra visiškai natūrali artumo dalis.
Žiūrint tokį turinį ilgą laiką, nepastebimai susiformuoja vidinis standartas. Jis skamba labai paprastai, bet yra itin žalingas:
„Jeigu taip nevyksta pas mus, kažkas negerai.“
Ir tas „kažkas“ labai retai priskiriamas pačiam turiniui. Daug dažniau jis nukreipiamas į save arba partnerį. Žmogus pradeda abejoti savo kūnu, savo reakcijomis, savo tempu. Atsiranda jausmas, kad noras kyla per lėtai, kad susijaudinimas nėra pakankamas, kad partneris „ne taip reaguoja“, „ne taip liečia“, „ne taip nori“. Vietoje smalsumo atsiranda vertinimas. Vietoje buvimo – lyginimas.
Pornografija dažnai rodo rezultatą be proceso. Ji neparodo, kaip žmonės realybėje susikuria saugumo jausmą. Neparodo, kaip kalbasi apie ribas, kaip mokosi vienas kito kūno per bandymus ir klaidas. Neparodo, kad kartais kažkas neveikia, kad tempas gali keistis, kad susijaudinimas gali kilti bangomis, o ne tiesia linija. Visa tai ištrinama iš vaizdo, paliekant tik galutinį efektą.
Todėl realiame gyvenime, ypač ilgalaikiuose santykiuose, preliudija, kuri reikalauja laiko, kantrybės ir buvimo, pradeda atrodyti nepatogi. Ji ima atrodyti per lėta, nepakankamai jaudinanti, netgi neefektyvi. Žmonės ima jausti spaudimą „greičiau pereiti prie esmės“, net jei jų kūnas ir galva dar nėra pasirengę. O kai kūnas nuolat spaudžiamas veikti greičiau nei jis gali, atsiranda atitrūkimas nuo savęs.
Ilgainiui tai veda prie dviejų kraštutinumų. Vieni žmonės preliudiją paverčia mechaniška rutina – tais pačiais veiksmais, ta pačia seka, be tikro įsiklausymo. Kiti jos išvis atsisako, manydami, kad „tai nėra būtina“ arba „tai tik pradžioje buvo svarbu“. Abiem atvejais nukenčia ne technika, o ryšys. Nes be preliudijos kaip proceso, seksas tampa veiksmu be emocinio konteksto.
Ypač skaudžiai tai atsiskleidžia tada, kai žmonės pradeda galvoti, jog problema slypi juose pačiuose. Vietoje klausimo „ko man reikia?“ atsiranda mintis „su manimi kažkas negerai“. Vietoje smalsumo – gėda. Vietoje dialogo – tyla. Ir ši tyla dažnai užsitęsia metų metus.
Būtent todėl preliudijos tema nėra apie „kaip daryti teisingai“. Ji yra apie leidimą sau grįžti į procesą. Apie suvokimą, kad realus artumas niekada neatrodo taip, kaip ekrane. Ir tai nėra trūkumas – tai yra jo stiprybė.